Kiekvieną laikrodžio elementą, ant kurio skaitote, kažkas kažkur sugalvojo dėl priežasties, kuri paprastai neturėjo nieko bendra su tuo, kuo jis tapo.
Kairas padovanojo mums dieną. Egipto astronomai padalijo dangų į 36 žvaigždžių grupes - dekanus - ir naudojo jas kaip naktinį laikrodį: dvylika buvo matoma per visą naktį, todėl naktis turėjo dvylika valandų, o diena - dvylika. Štai iš kur atsiranda 24 valandų darbo diena ir ji niekada nebuvo peržiūrėta. Ta pati sistema sukūrė 365 dienų civilinius metus, o Egiptas tada atsisakė suteikti keliamąją dieną, todėl jo kalendorius krypo atgal per metų laikus ir prireikė maždaug 1 460 metų, kol jis vėl sutapo su Sirijaus patekėjimu.
Atėnai saugo mašiną. Antikythera mechanizmas, ištrauktas iš sudužusio laivo 1901 m., o 1902 m. pripažintas kaip įtaisas su pavara, buvo pastatytas apie 150–100 m. Jis numatė užtemimus, sekė netaisyklingą mėnulio judėjimą, rodė planetas ir skaičiavo olimpinį ciklą. Nieko panašaus sudėtingumo neatsirado 1400 metų.
Roma davė mums kalendorių. 1582 m. Grigalius XIII išbraukė dešimt dienų ir, dar svarbiau, nustatė keliamųjų metų taisyklę: dalijasi iš keturių, išskyrus šimtmečius, nebent dalytųsi iš keturių šimtų. Ši taisyklė tyliai veikia kiekviename Žemės įrenginyje.
Čikaga davė mums laiko juostą. Iki 1883 m. lapkričio 18 d. Šiaurės Amerika veikė maždaug tris šimtus vietinių saulės kartų. Geležinkeliai tiesiog primetė žemynui penkias juostas (Jungtinėse Valstijose keturias), neklausdami jokios vyriausybės. Čikagos laikrodžiai buvo atsukti atgal devyniomis minutėmis ir trisdešimt dviem sekundėmis, o mieste tą dieną vidurdienis buvo du kartus.
Londonas davė mums nulį. 1884 m. delegatai iš dvidešimt penkių šalių balsavo, kad nulinė ilguma eis per Airy Transit Circle Grinviče. Kiekviena laiko juosta Žemėje matuojama nuo tos linijos, kuri, kaip vėliau atskleidė GPS, yra maždaug 102 metrai nuo tos vietos, kur iš tikrųjų patenka šiuolaikinis atskaitos dienovidinis.
Paryžius davė mums metrą, per revoliuciją ir karą išmatavęs dienovidinio lanką nuo Diunkerko iki Barselonos. Žodžio „Grinvičas“ jis paskui visai neįtraukė į savo laiko įstatymą: nuo 1911 m. teisėtas laikas buvo „Paryžiaus vidutinis laikas, atidėtas 9 minutėmis ir 21 sekunde“, kol 1978 m. šią formuluotę pakeitė UTC.
Velingtonas suteikė mums vasaros laiką. Tai buvo dokumentas, kurį Velingtono filosofijos draugijai 1895 m. perskaitė entomologas, norėjęs daugiau vakaro šviesos, kad gaudytų kandis. Iš jo juokėsi.
Berlynas davė mums vasaros laiką tokiu pavidalu, kokiu jis iš tikrųjų įsigalėjo: 1916 m. balandžio 6 d. išleistas įsakymas, įsigaliojęs balandžio 30 d., kad karo metu būtų taupoma anglis. Per du mėnesius jį perėmė didžioji Europos dalis, tarp jų Britanija, Prancūzija ir Portugalija, kurios visos kariavo su Vokietija.
Kopenhaga padovanojo mums ambicingiausią laikrodį, kurį kada nors sukūrė vienas žmogus – Jenso Olseno Verdensur, dvylika judesių, 15 448 dalys, susukamos ranka kas savaitę, su pavara, kuri kas 25 753 metus atlieka vieną apsisukimą.
Ciurichas mums padovanojo drausmingiausią laikrodį: stoties laikrodį, kurio rodyklė sąmoningai klaidinga 58,5 sekundės iš 60, atvyksta anksti ir laukia, kad būtų tiksliai teisinga vieninteliu svarbiu momentu.