Kiekvieną laikrodžio elementą, ant kurio skaitote, kažkas kažkur sugalvojo dėl priežasties, kuri paprastai neturėjo nieko bendra su tuo, kuo jis tapo.
Kairas padovanojo mums dieną. Egipto astronomai padalijo dangų į 36 žvaigždžių grupes - dekanus - ir naudojo jas kaip naktinį laikrodį: dvylika buvo matoma per visą naktį, todėl naktis turėjo dvylika valandų, o diena - dvylika. Štai iš kur atsiranda 24 valandų darbo diena ir ji niekada nebuvo peržiūrėta. Ta pati sistema sukūrė 365 dienų civilinius metus, o Egiptas tada atsisakė suteikti keliamąją dieną, todėl jo kalendorius krypo atgal per metų laikus ir prireikė 1 460 metų, kol jis buvo suderintas.
Atėnai mums atidavė mašiną. Antikythera mechanizmas, ištrauktas iš sudužusio laivo 1901 m., o 1902 m. pripažintas kaip įtaisas su pavara, buvo pastatytas apie 150–100 m. Jis numatė užtemimus, sekė netaisyklingą mėnulio judėjimą, rodė planetas ir skaičiavo olimpinį ciklą. Nieko panašaus sudėtingumo neatsirado 1400 metų.
Roma davė mums kalendorių. 1582 m. Grigalius XIII išbraukė dešimt dienų ir, dar svarbiau, nustatė keliamųjų metų taisyklę: dalijasi iš keturių, išskyrus šimtmečius, nebent dalytųsi iš keturių šimtų. Ši taisyklė tyliai veikia kiekviename Žemės įrenginyje.
Čikaga davė mums laiko juostą. Iki 1883 m. lapkričio 18 d. Šiaurės Amerika veikė maždaug tris šimtus vietinių saulės kartų. Geležinkeliai tiesiog įvedė keturias zonas žemyne, neprašydami jokios vyriausybės. Čikagos laikrodžiai buvo atsukti atgal devyniomis minutėmis ir trisdešimt dviem sekundėmis, o mieste du kartus per popietę buvo vidurdienis.
Londonas davė mums nulį. 1884 m. dvidešimt šešios šalys susitarė, kad nulinė ilguma eis per Airy Transit Circle Grinviče. Kiekviena laiko juosta Žemėje matuojama nuo tos linijos, kuri, kaip vėliau atskleidė GPS, yra maždaug 102 metrai nuo tos vietos, kur iš tikrųjų patenka šiuolaikinis atskaitos dienovidinis.
Paryžius davė mums metrą, matuodamas dienovidinio lanką nuo Diunkerko iki Barselonos per revoliuciją ir karą. Tada ji atsisakė tarti žodį „Grinvič“ įstatyme iki 1978 m.
Oklandas suteikė mums vasaros laiką. Tai buvo dokumentas, kurį Velingtono filosofijos draugijai 1895 m. perskaitė entomologas, norėjęs daugiau vakaro šviesos, kad gaudytų kandis. Iš jo juokėsi.
Berlynas suteikė mums vasaros laiką tokiu būdu, koks buvo iš tikrųjų: 1916 m. balandžio 30 d. įsakymas taupyti anglį karo metu. Per šešias savaites jį nukopijavo keliolika šalių, tarp jų kelios kariaujančios su Vokietija.
Kopenhaga padovanojo mums ambicingiausią laikrodį, kurį kada nors sukūrė vienas žmogus – Jenso Olseno Verdensur, dvylika judesių, 15 448 dalys, susukamos ranka kas savaitę, su pavara, kuri kas 25 753 metus atlieka vieną apsisukimą.
Ciurichas mums padovanojo drausmingiausią laikrodį: stoties laikrodį, kurio rodyklė sąmoningai klaidinga 58,5 sekundės iš 60, atvyksta anksti ir laukia, kad būtų tiksliai teisinga vieninteliu svarbiu momentu.