Paris

Ar žinojote?

Prancūzija išmatavo planetą, tada 67 metus atsisakė sakyti „Grinvičas“

94 % paryžiečių gyvena per penkias minutes pėsčiomis nuo vienos iš 1 180 miesto boulangeries.

Visoje Prancūzijoje yra apie 35 000 kepyklų, kurios kasdien aptarnauja maždaug 12 mln. klientų. Skausmo observatorija – Prancūzijoje yra Duonos observatorija, ir tai mažiausiai stebinantis faktas pastraipoje – skaičiuojama, kad kas sekundę suvalgoma 320 batonų.

Atlikite aritmetiką, o figūros šiek tiek ginčijasi viena su kita. Kepyklų federacijos per metus pagamina šešius milijardus batonų; kiti skaičiai sako, kad dešimt milijardų. Šeši milijardai dirba arčiau 190 per sekundę per visus metus, o tai rodo, kad garsusis 320 skaičius skaičiuoja tik pabudimo valandas. Šiaip ar taip, iš prancūziškų krosnių kasdien iškeliauja nuo šešiolikos iki dvidešimt septynių milijonų batonų.

Vartojimas mažėja ir tęsiasi šimtmetį. Vidutinis prancūzas dabar suvalgo apie 105 gramus duonos per dieną, o 2015 m. jų buvo 114. Iškart po Antrojo pasaulinio karo buvo 900 gramų. Prieš revoliuciją tai buvo arčiau kilogramo, ir tai nebuvo garnyras – tai buvo patiekalas.

Prekyba taip pat traukiasi. Kultūros ministerija, teikdama batono nominaciją UNESCO statusui, pažymėjo, kad Prancūzija 1970 m. turėjo 55 000 amatininkų kepyklų – po vieną kiekvienam 790 žmonių, o šiandien – 35 000, po vieną iš 2 000. Batonas buvo įtrauktas į nematerialųjį kultūros paveldą 2022 m.

Laikrodis: ir čia yra pati prancūziška dalis.

Batonas apibrėžiamas įstatymu. 1920 m. įstatyme nustatytas minimalus svoris 80 gramų, o didžiausias ilgis – 40 centimetrų. Žodį boulangerie saugo Vartotojų kodeksas: norint jį naudoti, duona turi būti paruošta ir iškepta vietoje ir niekada nebuvo užšaldyta.

Tai šalis, kuri apibrėžė skaitiklį, siųsdama inspektorius matuoti dienovidinio lanką nuo Diunkerko iki Barselonos per revoliuciją ir karą. Tai šalis, kurios įstatymai apibrėžė savo laiko juostą šešiasdešimt septynerius metus kaip „Paryžiaus vidutinis laikas, vėluojantis devyniomis minutėmis ir dvidešimt viena sekunde“ – tikslus Grinvičo aprašymas, kuris atsargiai vengė tarti šį žodį.

Prancūzija leidžia vienetus. Metras, antras ir kepalas.

1791 m. Prancūzijos nacionalinė asamblėja nusprendė, kad pasauliui reikia ilgio vieneto, kuris niekam konkrečiai nepriklauso. Ne karaliaus pėda. Kažkas kilęs iš pačios Žemės.

Taigi 1792–1799 m. prancūzų geodezininkai trianguliavo dienovidinio lanką, einantį per Paryžių, nuo Diunkerko iki Barselonos, per revoliuciją ir karą, kad metras būtų apibrėžtas kaip atstumo nuo ašigalio iki pusiaujo dalis.

Prancūzija išmatavo planetą, kad išrastų liniuotę. Tai yra įsipareigojimo lygis, su kuriuo susiduriame.

Paryžiaus dienovidinis nuo 1667 m. buvo Prancūzijos nulinė ilguma, kurią nustatė Mokslų akademija ir eina per Paryžiaus observatoriją. Iš jo bėgo prancūzų žemėlapiai, prancūziška navigacija ir prancūziškas laikas.

Tada 1884 m. dvidešimt šešios šalys susitiko Vašingtone ir balsavo už tai, kad Grinvičas taptų pagrindiniu pasaulio dienovidiniu. Jį jau naudojo maždaug 72 % pasaulio laivybos tonažo. Balsavimas praktiškai buvo formalumas.

Prancūzija jo nepriėmė. Ne dvidešimt septynerius metus.

Laikrodis: 1911 m. kovo 9 d. Prancūzija pagaliau suderino savo įstatyminį laiką su Grinviču. Įstatymas apibrėžė Prancūzijos laiką kaip "Paryžiaus vidutinį laiką, vėluojamą devyniomis minutėmis ir dvidešimt viena sekunde".

Tai yra Grinvičo laikas. Tiksliai, iki antrosios – devynios minutės dvidešimt viena yra būtent ilgumos skirtumas tarp dviejų observatorijų. Teisės aktai tiesiog rado būdą, kaip pasakyti GMT, nepasakant Grinvičo.

Frazė išliko Prancūzijos teisėje iki 1978.

Šešiasdešimt septyneri nacionalinio civilinio laiko metai apibrėžiami kaip laikas Paryžiuje, bet lėtesnis. Tuo tarpu Eifelio bokštas nuo 1910 m. kas valandą transliavo 40 kilovatų galios laiko signalus laivams ir kolonijoms visame pasaulyje – perdavė Paryžiaus laiką, kuris buvo Grinvičo laikas, kurio niekas Prancūzijos statutų knygoje nenorėjo vadinti jo vardu.

Metinė dienos šviesa