Beveik kiekvienas šios serijos laikrodžio sprendimas nukėlė miestą toliau nuo savo saulės.
Ispanija išvyko į Berlyno laiką 1940 m. ir liko. Malaizija ir Singapūras suapvalino 1982 m. Turkiye visam laikui nustatė UTC+3 2016 m. Islandija 1968 m. panaikino vasaros laiką, palikdama vasaros laiką visam laikui. Kiekvienu atveju vyriausybė pasirinko administracinį patogumą, o ne astronominį tikslumą, o atotrūkis tarp laikrodžio ir dangaus tapo didesnis.
Keturi nuėjo kitu keliu.
ASTANA, 2024 m. – aiškiausias atvejis ir naujausias.
96 metus Kazachstanas buvo padalintas į dvi laiko juostas: UTC+5 vakaruose ir UTC+6 rytuose. 2024 m. kovo 1 d. visa šalis persikėlė į vieną zoną: UTC+5. Laikrodžiai Astanoje, Almatoje, Šimkente ir dvylikoje regionų buvo atsukti atgal per valandą.
Nurodyta priežastis daro tai neįprastą. Kazachstano mokslininkai tvirtino, kad UTC+6 neatitiko natūralaus saulės laiko ir kad tai neigiamai paveikė biologinius ritmus ir žmonių sveikatą. Vyriausybė pasirinko poslinkį arčiau saulės.
Astana nuo maždaug 74 minučių prieš savo saulės vidurdienį pasiekė maždaug 14.
→ Astana
LISABONA, 1976 ir 1996 m. – du kartus atmesta, du kartus atšaukta.
Portugalija yra maždaug 9° vakarų ilgumos, vienoje linijoje su Britanija ir Airija, ir priklauso GMT. Šiaip ar taip, jis du kartus išbandė Vidurio Europos laiką: nuo 1966 m. iki 1976 m. ir dar kartą nuo 1992 m. iki 1996 m. Abu kartus grįžo atgal.
Antrąjį apsisukimą paskatino tėvų asociacijos. Vaikai išeidavo į mokyklą tamsoje ir atsisakė eiti miegoti, kol dar šviesu.
KARAKAS, 1912 ir 2007 m. – dešinysis dienovidinis, priimtas du kartus.
Venesuelos centras yra netoli 67°30′ vakarų ilgumos, beveik tiksliai pusiaukelėje tarp standartinių dienovidinių 60° ir 75°. Netinka nei visos valandos zona.
1912 m. šalyje buvo priimtas UTC−4:30, orientuotas į dienovidinį, kuriame ji iš tikrųjų yra. Tada Karakasas buvo maždaug per dvi minutes nuo saulės vidurdienio. Ji atsisakė to 1965 m., kad atitiktų tarptautinę visos valandos praktiką, ir tai atsiėmė 2007 m. gruodžio mėn.
Jo vėl atsisakė 2016 m., kilus elektros krizei. Šiandien Karakasas bėga apie 28 minutes į priekį nuo saulės.
Seulas, 1954 m. – ikikolonijinio dienovidinio atkūrimas.
Korėja priėmė UTC+8:30 1908 m., remiantis 127,5° rytų ilgumos, o tai astronominiu požiūriu yra tinkama pusiasalyje. 1912 m., valdant Japonijos kolonijinei valdžiai, generalgubernatorius perkėlė jį į UTC+9, kad atitiktų Japoniją.
1954 m. kovo 21 d. vyriausybė atkūrė UTC+8:30, ikikolonijinį standartą ir tikslesnį. Jis tęsėsi iki 1961 m., kai šalis grįžo prie UTC+9, motyvuodama administraciniu efektyvumu ir koordinavimu su prekybos partneriais.
Todėl Seulas du kartus nustatė astronomiškai teisingą laiko juostą ir du kartus jos atsisakė.
Kas bendro tarp šių keturių.
Nedaug, išskyrus tai, kad kiekvienu atveju kažkas garsiai argumentavo. Portugalų tėvai kalba apie tamsius rytus. Kazachstano mokslininkai kalba apie cirkadinį ritmą. Venesuelos ir Korėjos vyriausybės kalba apie dienovidinį, ant kurio iš tikrųjų sėdi šalis.
Visur kitur laikrodis judėjo dėl prekybos, dėl lygiavimosi, dėl sąjungininko, dėl okupanto ar energijos skaičiavimo – ir su saule nebuvo konsultuojamasi.