Berlynas

Ar žinojote?

Berlynas perkėlė laikrodį ir per šešias savaites jį nukopijavo tuzinas šalių

Vokietijoje kiekvieną dieną pagaminama 550–600 tonų döner mėsos.

Pramonės apyvarta apytiksliai 2,5–3,5 mlrd. EUR per metus, joje dirba apie 60 000 žmonių. Vokietijoje yra apie 16 000 „döner“ parduotuvių, iš kurių vien Berlyne yra nuo 1 000 iki 1 500 – daugiau nei bet kuriame kitame Vokietijos mieste, o tai yra tinkama, nes daiktas buvo išrastas čia.

Ne mėsa. Vertikali nerija yra Osmanų; Ši technika siekia XIX amžių, kai, kaip pranešama, Kastamonų virėjas tradicinį horizontalų iešmą pasuko vertikaliai. Tai, kas buvo išrasta Berlyne, buvo įdėti į duoną ir įteikti kam nors skubančiam.

Įprasti sąskaitos kreditai Kadiras Nurmanas, gimęs Stambule apie 1933 m., kuris 1960 m. persikėlė į Štutgartą kaip Gastarbeiter, o į Vakarų Berlyną 1966 m. Jis pastebėjo, kad vokiečių darbininkai beveik neturi laiko prisėsti ir valgyti. 1972 m. jis įrengė kioską priešais Bahnhofo zoologijos sodą, kuriame parduodama kebabų mėsa paplotėlyje su svogūnais ir trupučiu salotų – be padažo.

Jis niekada to nepatentavo.

Jis taip pat niekada to neteigė. Paklaustas apie tai, kaip būti išradėju, jis vokiškai pasakė, kad galbūt dar kažkas tai padarė, kokiame paslėptame kampelyje, bet niekas nepastebėjo – per jį kebabas tapo gerai žinomas. Kiti tai tvirtina: Mehmet Aygün sako, kad 1971 m., Oranienstraße; Nevzatas Salimas sako, kad 1969 m. Reutlingene. 2011 m. Turkijos „Döner“ gamintojų asociacija Nurmanui įteikė apdovanojimą už viso gyvenimo nuopelnus. Jis mirė 2013 m. Berlyne.

Šiandien döner parduodamas Vietname kaip tipiškas vokiečių studentų maistas.

Miestas, kuris dabar du kartus sukūrė tai, ką perėmė visas pasaulis, ir du kartus nesugebėjo išlaikyti savo vardo.

1916 m. balandžio 6 d. Vokietijos federalinė taryba priėmė įsakymą. 1916 m. balandžio 30 d. vienuoliktą valandą nakties laikrodžių rodmenys visoje Vokietijos imperijoje pasisuko viena valanda ir stovėjo į priekį iki spalio.

Priežastis buvo anglis. Europa kariavo, o papildoma valanda vakaro dienos šviesos reiškė valanda mažiau dirbtinio apšvietimo, o tai reiškia, kad namuose sudeginama mažiau anglies ir daugiau buvo prieinama karo pastangoms. Tai buvo pirmasis pasaulyje vasaros laikas visoje šalyje.

Tai, kas nutiko toliau, yra dalis, su kuria verta sėdėti.

Tuoj pat sekė Austrija-Vengrija. Didžioji Britanija jį priėmė po trijų savaičių, 1916 m. gegužės 21 d. Prancūzija sekė birželio 14 d. Tada Belgija, Danija, Italija, Liuksemburgas, Nyderlandai, Norvegija, Portugalija, Švedija, Turkija, Tasmanija, Naujoji Škotija ir Manitoba.

Per maždaug šešias savaites keliolika šalių, įskaitant kelias aktyviai kariaujančias su Vokietija, o kelios labai stengėsi nuo jo išsisukti, nukopijavo Vokietijos administracinį įsakymą dėl valandos. Pati idėja net nebuvo vokiška: 1895 m. Velingtone ją pasiūlė entomologas, iš kurio pasijuokė.

Karčios detalės priklauso Britanijai. Statybininkas Williamas Willettas būtent už tai agitavo nuo 1907 m., kai išleido brošiūrą „Dienos šviesos švaistymas“*. Parlamentas jį atmetė devynerius metus. Jis mirė 1915 m. Kitais metais Britanija priėmė jo idėją – praėjus trims savaitėms po to, kai priešas tai padarė pirmasis.

Laikrodis: kiekvienas laikrodžio pasikeitimas Žemėje kyla iš 1916 m. anglies tvarkos. Maždaug trečdalis pasaulio šalių vis dar tai daro du kartus per metus, perkeldamos šimtų milijonų žmonių tvarkaraščius viena valanda, du kartus per metus, visam laikui.

Pati Vokietija jo atsisakė 1919 m. Jungtinės Valstijos jį priėmė 1918 m., o 1919 m. panaikino, daugiausia dėl to, kad ūkininkai jo nekentė – jų karvės buvo saulės laiko ir nebuvo konsultuotos.

Ir ginčas niekada nebuvo išspręstas. 2016 m. Turkija nustojo keisti laikrodžius. 2019 m. Brazilija. 2022 m. Meksika. Europos Sąjunga nubalsavo už šios praktikos panaikinimą, o po to ilgus metus nesugebėjo susitarti, kuo ją pakeisti – todėl Berlynas, nuo kurio visa tai prasidėjo, iki šiol kiekvieną kovą perkelia laikrodžius į priekį.

Dienos šviesa per metus: Berlynas