Kai kurios šalys yra pakankamai plačios, kad saulė teka valandų atstumu abiejuose jų galuose. Kiekvienas iš jų turėjo nuspręsti, ar laikrodis turėtų sekti dangų, ar valstybę. Ne visi jie nusprendė vienodai.
Pekinas – Kinija yra apie 5000 kilometrų pločio ir apima penkias geografines laiko juostas nuo maždaug 73° iki 135° rytų ilgumos. 1918 m. Kinijos Respublikos centrinė observatorija pasiūlė lygiai penkias juostas, vėliau oficialiai įteisintas: Kunlunas UTC+5:30, Sinkiangas–Tibetas UTC+6, Kansu–Szechwan UTC+7, Chungyuan UTC+8 ir Changpai UTC+8:30. 1949 m. visi penki buvo panaikinti, o šalis perkelta į vieną laikrodį: Pekino laikas, UTC+8. Poveikis labiausiai matomas tolimuosiuose vakaruose, kur Kašgare viduržiemio saulė pateka tik apie dešimtą ryto pagal oficialų laikrodį. Praktiškai kasdieniame gyvenime ten plačiai naudojamas antrasis neoficialus laikas – Sindziango arba Ürümqi laikas, dviem valandomis atsiliekantis nuo Pekino, o tarptautinėje laiko juostų duomenų bazėje yra jo įrašas.
Delis – Indija padarė tą patį pasirinkimą dėl tos pačios nurodytos priežasties: nacionalinės sanglaudos. Indijos standartinis laikas buvo nustatytas 1947 m. rugsėjo 1 d. UTC+5:30, skaičiuojant nuo vieno dienovidinio 82°30′ rytų ilgumos. Geografiškai Indija apima beveik 30 laipsnių ilgumos, to pakanka dviem zonoms. Rytiniame Indijos pakraštyje saulė teka beveik dviem valandomis anksčiau nei vakariniame, o Asame žiemos saulėlydis gali pasirodyti apie pusę penkių po pietų, kol tęsiasi darbo diena. Asamo arbatos sodai nuo Didžiosios Britanijos eros tyliai bėga valanda į priekį nuo šalies neoficialiu Arbatos sodo laiku ir tebeveikia.
Maskva — Rusija nuėjo kitu keliu ir išlaikė vienuolika laiko juostų, daugiau nei bet kuri kita šalis, išskyrus Prancūziją, kurios skaičių lemia užjūrio teritorijos. Tačiau centralizuota buvo kitaip: didžiąją praėjusio amžiaus dalį sovietų ir Rusijos geležinkelių tvarkaraščiai buvo skelbiami Maskvos laiku visame tinkle, todėl Tolimuosiuose Rytuose įlipęs keleivis už lango skaitydavo išvykimo laiką, nesusijusį su saule.
Melburnas – Australija yra priešingas pavyzdys ir pamokantis. Kadangi vasaros laikas yra valstybės reikalas, o ne federalinis, trys oficialios Australijos laiko juostos šešiems mėnesiams per metus tampa penkiomis, įskaitant du atskirus pusvalandžio įskaitymus. Niekas to nesukūrė. Kiekviena jurisdikcija į klausimą atsakė atskirai, o atsakymų forma yra tokia. Jis netgi tęsiasi iki atskirų miestų: Broken Hill, Naujajame Pietų Velse, laikosi Pietų Australijos laiko.
Kvala Lumpūras – Malaizija susidūrė su mažesne tos pačios problemos versija – pusvalandį trukusia siūle tarp pusiasalio ir Rytų Malaizijos, ir ji buvo uždaryta per paskutines trisdešimt 1981 m. minučių.
Tarp jų šie penki argumentai yra kuo aiškesni. Laikrodis gali būti tikslus arba gali būti bendrinamas. Pakankamai didelėje šalyje negali būti abi – ir kiekviena iš šių vyriausybių turėjo pasirinkti, ko atsisakyti.