Auckland

Ar žinojote?

Žmogus, kuris išrado vasaros laiką, buvo juokiamas, ir jis norėjo tik pagauti kandis

1895 m. spalio 15 d. dvidešimt aštuonerių metų Velingtono pašto tarnautojas atsistojo prieš Velingtono filosofijos draugiją ir perskaitė pranešimą pavadinimu Apie sezoninį laiko derinimą šalyse, esančiose į pietus nuo lat. 30°.

Jo vardas buvo George'as Vernon Hudson. Jis buvo entomologas – labai geras, kuris galiausiai surinks didžiausią vabzdžių kolekciją Naujojoje Zelandijoje. Jo darbas pašte buvo pamaininis darbas, todėl šviesiu paros metu jis galėjo išeiti ieškoti kandžių. Tačiau vasarą sutemos atėjo per anksti, kad būtų naudinga po įprastos darbo dienos.

Taigi jis pasiūlė akivaizdų sprendimą: nuo spalio iki kovo pasukti laikrodžius dviem valandomis į priekį, o vėliau – atgal. Jis tvirtino, kad tai išnaudotų švaistomą ankstyvo ryto šviesą, sumažins „šiuo metu vyraujantį pernelyg didelį dirbtinės šviesos naudojimą“ ir suteiks žmonėms „ilgą dienos laisvalaikį... kriketui, sodininkystei, važinėjimui dviračiu ar bet kokiam kitam norimam užsiėmimui lauke“.

Draugija iš jo juokėsi.

Vienas narys teigė, kad neįmanoma pakeisti tūkstančius metų naudotos sistemos. Kitas, matyt, sarkastiškai paklausė, ar laikrodžiams reikės dviejų rodyklių. Trečiasis šią idėją pavadino visiškai nemoksliška ir neįgyvendinama.

Protokole užfiksuotas Hudsono atsakymas: jam buvo gaila, kad popierius buvo išjuoktas, jis norėjo, kad tai būtų praktiška, ir jam pritarė tie, kurie buvo atvirame ore.

Tada jis grįžo prie savo vabzdžių.

Laikrodis: jis buvo teisus, ir tai užtruko labai ilgai.

1898 m. Hudsonas pristatė antrąjį dokumentą. Anglijoje Williamas Willettas savarankiškai priėjo prie tos pačios idėjos ir 1907 m. paskelbė knygą „Dienos šviesos švaistymas“; jis mirė 1915 m., nematęs jo priimto. Vokietija pirmą kartą ją įgyvendino 1916 m., siekdama taupyti anglį karo metu, ir per šešias savaites keliolika šalių nukopijavo Vokietijos administracinį įsakymą.

Pati Naujoji Zelandija Vasaros laiko aktą priėmė tik 1927 m. – praėjus trisdešimt dvejiems metams po Hudsono dokumento. Ir kai pagaliau atėjo, jis gavo vieną valandą, o ne dvi, kurių prašė.

1933 m. jis buvo pirmasis apdovanotas T. K. Sidey medaliu, finansuojamu iš pinigų, surinktų šiam aktui paminėti. Jo nekrologas Karališkosios draugijos metraščiuose yra apie 1700 žodžių. Pirmuosiuose 1400 jų vasaros laikas neminimas. Teisingai, jis ten prisimenamas kaip žmogus, tyrinėjęs vabzdžius.

Maždaug trečdalis pasaulio vis dar keičia laikrodžius du kartus per metus.

Oklandas yra 175° rytų platumos, UTC+12 – kiekvieną vasarą pereinama prie UTC+13, tiksliai taip, kaip pasiūlė Hudsonas, šalyje, kurioje jam buvo pasakyta, kad to padaryti negalima. Naujoji Zelandija buvo pirmoji šalis pasaulyje, oficialiai patvirtinusi standartinį nacionalinį laiką dar 1868 m., todėl galbūt tai buvo pirmoji vieta, kur kas nors rimtai pagalvojo apie jo perkėlimą.

Ir dėl to, kur jis yra pasaulyje, Oklandas yra vienas iš pirmųjų miestų Žemėje, įžengiančių į kiekvieną naują dieną.

Dėl to tai yra pagrįsta vieta sustoti. Penkiasdešimt miestų, penkiasdešimt argumentų apie tai, koks laikas – ir tas, kuris pradeda dieną, priklauso pašto tarnautojui, kuris tiesiog norėjo šiek tiek daugiau vakaro šviesos, kad nueitų ir pažiūrėtų į kandis, ir jam buvo liepta nesijuokti.

Metinė dienos šviesa