Istanbul

Ar žinojote?

Stambulas kartą perstatė savo laikrodžius kas kelias dienas. Dabar jis niekada jų nenustato iš naujo.

Stambulo metropoliteno savivaldybės skaičiavimais, mieste gatvės kačių skaičius siekia apie 125 000. Pridėkite naminių kačių ir gaukite maždaug 200 000. Kartu su jais yra apie 130 000 gatvės šunų.

Tikro skaičiaus niekas nežino, o savivaldybė taip sako. Suskaičiuoti laisvai klajojančių gyvūnų populiaciją tikrai sunku; skirtingais metodais gaunamos labai skirtingos sumos, o skaičiai pasensta per porą metų.

Bet čia yra ta dalis, kurią verta atlikti aritmetiką.

Savivaldybė išplatina vieną toną sauso maisto per dieną 199 paskirtuose šėrimo taškuose visame mieste.

Viena tona skamba milžiniškai. Padalinkite jį iš apskaičiuotos gatvės gyvūnų populiacijos – vadinkite 255 000 kačių ir šunų – ir gaukite maždaug keturis gramus per dieną. Katė suėda maždaug šešiasdešimt.

Taigi miesto valdžia tiekia daugiausia kelis procentus to, ką iš tikrųjų suėda Stambulo gatvės gyvūnai. Kiti devyniasdešimt procentų gaunami iš pavienių asmenų: parduotuvių savininkų, išdėliojančių dubenėlius, gyventojai su maišu su krauju prie durų, restoranų virtuvės ir nedideli mediniai kačių nameliai, atsirandantys ant šaligatvių, niekam to neorganizuojant.

Katės turi vardus. Kai kuriuose yra paminklų. Tombili, nufotografuota ilsintis ant vienos alkūnės ant Kadıköy grindinio, išgarsėjo tarptautiniu mastu ir po jo mirties buvo įamžinta bronzine statula. Gli gyveno Sofijos sobore, jį aplankė turistai, atvykę apžiūrėti pastato.

Laikrodis: tai yra naudingas būdas sužinoti, kaip šiame mieste buvo skaičiuojamas laikas.

Pagal Osmanų alaturka sistemą diena prasidėjo saulėlydžio metu. Dvylika valanda buvo ta akimirka, kai nusileido saulė – tai reiškė, kad akimirka judėjo kiekvieną dieną, ir kiekvienas miesto laikrodis turėjo būti taisomas kas kelias dienas, visus metus, amžinai.

To darbo negalima centralizuoti. Tam reikėjo muvakkitanų – prie mečečių pritvirtintų laiko matavimo patalpų – ir juose dirbančių muvakkitų, nuolat skaičiuojančių ir derinančių, kad miestas išliktų maždaug sutaręs su savimi.

Stambulas visada veikė dėl nuolatinių nedidelių pataisymų, kuriuos atliko daug atskirų rankų. Jis taip šėrė savo laikrodžius šimtmečius, ir tebemaitina savo kates.

Didžiąją Osmanų istorijos dalį Stambulas veikė gurubi laiku – valandos skaičiuojamos nuo saulėlydžio. Dvylikta valanda buvo ne vidurdienis ar vidurnaktis. Dvylika valanda buvo ta akimirka, kai nusileido saulė.

Pagalvokite, ką tai reiškia mechaniškai. Saulėlydis juda. Jis juda kiekvieną dieną. Taigi laikrodis, nustatytas pagal Osmanų laiką, buvo negerai per kelias dienas ir turėjo būti koreguojamas nuolat, visus metus, amžinai. Vėliau sistema tapo žinoma kaip alaturka saat, kad būtų atskirta nuo europietiškos alafranga sistemos.

Tam reikėjo specialistų. Prie pagrindinių mečečių buvo pritvirtintos muvakkitanai – laiko matavimo patalpos, kuriose dirbo muvakkit, astronomijos ir matematikos specialistas. Jo darbas buvo apskaičiuoti penkis kasdienius maldos laikus naudojant astrolabes, kvadrantus, saulės ir vandens laikrodžius, o vėliau ir mechaninius laikrodžius. Pirmasis ir garsiausias, Ali Kuşçu, buvo paskirtas į Fatih mečetę muvakkitane 1470 m..

Ilgą XIX amžiaus atkarpą Stambulas tiesiog veikė iš karto abiejose sistemose. Osmanų rūmų laikrodžiai buvo pastatyti su dviem ciferblatais – alaturka ir alafranga – ant to paties ciferblato, nes imperijai tikrai reikėjo žinoti abu skaičius.

Vyriausybės įstaigos į Europos laiką persikėlė apie 1912 m. Įstatymas Nr. 697, 1925 m. gruodžio 26 d., panaikino alaturkos laiką nuo 1926 m. sausio 1 d. Patys muvakkitanai buvo oficialiai uždaryti tik 1952 m., praėjus daugiau nei ketvirčiui amžiaus po to, kai jų aptarnaujama sistema buvo neteisėta.

Laikrodis: dabar pažiūrėkite, kur atsidūrė Stambulas.

2016 m. Turkija panaikino vasaros laiką ir visam laikui nustatė šalyje UTC+3. Laikrodžiai niekada nereguliuojami. Ne sezoniškai, niekada.

Stambulas yra 29° rytų platumos. UTC+3 sukurtas 45-ajam dienovidiniam. Tai reiškia, kad Stambulas dabar bėga maždaug 64 minutėmis prieš savo saulę – visam laikui, pagal projektą. Gruodžio pabaigoje saulė pateka tik apie 8:30 ryto. Penkiolika milijonų žmonių žiemos dienas pradeda tamsoje, tyčia.

Taigi tai yra miestas, kuriame kažkada dirbo mečetės astronomai, kad laikrodžiai nenutrūkstamai bendrautų su tikruoju dangumi, o dabar veikia fiksuotu numeriu, dėl kurio su dangumi apskritai nesikreipiama.

Abu sprendimai buvo sąmoningi. Abu siekė būti šiuolaikišku. Jie yra visiškai priešingi.

Metinė dienos šviesa