Vienna

Ar žinojote?

Viena pastatė laikrodį, kad švęstų imperiją, ir jis pradėjo veikti tais metais, kai baigėsi imperija

Vienos miestui priklauso apie 220 000 butų.

Jie sėdi daugiau nei 2 300 savivaldybių pastatų ir gyvena daugiau nei 500 000 žmonių, todėl miesto valdžia yra didžiausia savivaldybių savininkė Europoje. Pridėkite maždaug 200 000 kooperatinių būstų, pastatytų naudojant miesto subsidijas, ir pasieksite įspūdingą skaičių: maždaug pusė iki 60 % visų Vienos gyventojų gyvena subsidijuojamuose būstuose.

Tik apie 20 % Vienos gyventojų turi savo namus. Austrijoje apskritai šis skaičius yra apie 51 %. Viena yra nuomininkų miestas ir, atrodo, toks yra.

Jis buvo pastatytas sąmoningai ir lėtai. Socialdemokratai laimėjo pirmuosius pokario rinkimus Vienoje 1919 m., paveldėdami miestą, kuriame perpildymas buvo toks didelis, kad tuberkuliozė buvo žinoma kaip „Vienos liga“. Jų pirmoji būsto programa per penkerius metus reikalavo 25 000 butų. Iki 1935 m. apie 11 % gyventojų gyveno maždaug 400 savivaldybių dvarų. Po Antrojo pasaulinio karo 1947–1970 m. miestas pastatė dar 96 000 butų ir niekada nebuvo išpardavęs akcijų – nei devintajame, nei dešimtajame dešimtmetyje, nei nuo tada.

Karl-Marx-Hof, atidarytas 1930 m., driekiasi daugiau nei kilometrą ir jame yra daugiau nei 1200 butų. Atidarymo metu meras Karlas Seitzas pasakė, kad "kai mūsų čia nebebus, šie akmenys kalbės už mus."

Laikrodis:, kurį naudinga žinoti prieš žiūrint, ką Viena uždėjo ant savo garsiausio laikrodžio.

Ankeruhr buvo užsakytas draudimo bendrovės, o 1911–1914 m. pastatė Franzas von Matschas. Jo mechanizme yra dvylika istorinių asmenybių – imperatoriai, imperatorės, architektai, kompozitoriai – po vieną kas valandą, o vidurdienį – visi dvylika paradų iš eilės.

Pirmą kartą jis buvo pilnas 1918 m.: Habsburgų imperijos pabaigos metais.

Kitais metais miestą laimėjo partija, kuri kitą šimtmetį statys 220 000 butų.

Viena baigė imperatorių paradą tuo metu, kai imperatoriai sustojo, o paskui nuėjo ir dar ką nors pareiškė už jį.

Hoher Markt, seniausioje Vienos aikštėje, Art Nouveau stiliaus laikrodis driekiasi dešimties metrų tiltu tarp dviejų draudimo bendrovės pastato pusių. Jį suprojektavo tapytojas Franzas von Matschas, Anker draudimo bendrovės užsakymu ir pastatytas 1911–1914 m..

Mechanizmas yra paradas. Dvylika istorinių asmenybių – Markas Aurelijus, Karolis Didysis, Marija Teresė, Haidnas ir kiti – per valandą per keturių metrų ciferblatą kerta po vieną. Vidurdienį visi dvylika vyksta paeiliui, kiekvienas lydimas muzikos iš savo laikmečio. Spektaklis trunka apie dešimt minučių ir vis dar pritraukia minią kiekvieną dieną.

Jis buvo pastatytas tam, kad Habsburgai šimtmečius eitų per tiltą kartą per valandą, amžinai.

Tada Pirmasis pasaulinis karas viską sustabdė.

Nuo jo pabaigos iki 1918 m. laikrodis veikė du kartus. Kartą per imperatoriaus Franzo Juozapo gimtadienį 1915 m., o kartą per jo gimtadienį 1916 m. Tai buvo viskas. Paminklas imperijos tęstinumui, du kartus įjungtas kaip gimtadienio gestas per karą, griaunantį imperiją, kuriai buvo įamžinta.

Ankeruhr pradėjo eksploatuoti visą darbo dieną 1918 - tais metais, kai nustojo egzistuoti Austrijos-Vengrijos imperija.

Buvo vienas koregavimas. Vidurdienio muzika buvo Imperatoriškasis himnas. Imperijai neliko himnui, jį pakeitė rinktinė iš Haydno „Kūrybos“*. Kompozitorius liko toks pat – Haydnas taip pat parašė Imperatoriškąjį himną, o pats Haidnas yra viena iš dvylikos figūrų, einančių per tiltą.

Laikrodis: Viena yra vienas iš nedaugelio miestų, kuriame vietinis laikrodis yra ne infrastruktūros, o pilietinio teatro kūrinys. Ankeruhr nėra tikslus iki sekundės, nesinchronizuojasi su niekuo ir nesistengia.

Ji turi vieną ir keistą darbą: kartą per valandą ir tinkamai per vidurdienį priminti, kad šimtmečiai praeina, ar kas nors žiūri, ar ne. Imperija, kuriai jis buvo pastatytas, gyvavo ketverius metus nuo laikrodžio pabaigos. Dabar laikrodis skaičiuoja daugiau nei šimtą.

Metinė dienos šviesa